Paslaugos
Elektros instaliacija, gedimų šalinimas
Buitinė technika ir išmanesni namai
Signalizacija, vaizdo stebėjimo kameros
Apsauginė ir priešgaisrinė signalizacija, vaizdo stebėjimo kameros – diegimas, montavimas, programavimas
Signalizacijos paskirtis – kas ir kodėl?
Signalizacijos sistema – tai kompleksas įrenginių, skirtų aptikti įsilaužimus, judėjimą, langų ar durų atidarymą, stiklo dūžius ar net dūmų, dujų ar vandens nutekėjimą. Tai – pirmoji gynybos linija nuo vagysčių ar kitų nelaimių.
Galima būtų išskirti šiuos apsaugos būdus – perimetro signalizacija, pastato signalizacija, vaizdo stebėjimo kameros ir priešgaisrinė signalizacija.
Visos šios priemonės informuos apie iškilusį pavojų Jūsų turtui dėl atitinkamų grėsmių. Gali būti nelengva išsirinkti tinkamiausią, todėl esame pasiruošę Jums padėti.
Šiame puslapyje trumpai apžvelgsime pagrindines apsaugos sistemų rūšis, o Jūs nuspręsite, kas Jums tinkamiausia.
Perimetro signalizacija
Perimetro signalizacija – tai apsaugos sistema, kuri stebi teritoriją. Ši sistema saugo ne tik patalpas, bet ir teritoriją aplink pastatą – naudinga, kai norima aptikti įsibrovimą dar prieš įeinant į vidų. Kirtus nustatytą teritorijos ribą, sistema suveikia ir apie tai praneša nustatytais būdais.
Tokios sistemos dažnai naudojamos didesniuose privačiuose sklypuose ar komerciniuose objektuose. Dažniausiai naudojami dviejų tipų davikliai – infraraudonųjų spindulių (IR) barjerai arba mikrobangų barjerai.
Infraraudonųjų spindulių (IR) barjerai sukuria nematomą elektromagnetinės “sienelės” efektą. Kai spindulys yra pertraukiamas, sistema aktyvuoja pavojaus signalas. Priklausomai nuo įrenginio modelio, barjero aukštis gali siekti nuo 0,5 iki 2,5 metrų, ilgis – net kelis šimtus metrų. Norint suformuoti tokį barjerą, reikalingi du įrenginiai: vienas signalą išsiunčia, kitas priima. Dažniausiai jie parduodami kaip komplektas. Jei tarp jų atsiranda pašalinis objektas, signalo vientisumas pertraukiamas ir sistema fiksuoja pavojaus būseną. Šie įrenginiai efektyviai veikia atvirose erdvėse, tačiau gali būti jautresni aplinkos veiksniams, pavyzdžiui, gyvūnams ar intensyviems krituliams.
Mikrobangų barjerai veikia radijo bangų principu. Panašiai kaip IR barjeruose, čia taip pat naudojami du įrenginiai – siųstuvas ir imtuvas, tarp kurių formuojama apsauginė zona. Įsibrovus į šią zona, suveikia pavojaus signalas. Šio tipo barjerų aukštis gali siekti iki 3 metrų, o ilgis – 300 metrų ar daugiau, priklausomai nuo pasirinkto įrenginio. Mikrobangų barjerai yra atsparesni aplinkos poveikiui, tačiau jų įrengimas dažnai reikalauja didesnių investicijų.
Pastato signalizacija
Pagrindiniai namo signalizacijos sistemos komponentai:
- Apsaugos centralė (valdymo pultas / centrinis blokas) – tai sistemos „smegenys“. Prie jos prijungiami visi davikliai ir kiti įrenginiai. Ji analizuoja signalus ir priima sprendimą – suveikti ar ne.
- Judesio davikliai (PIR sensoriai) – fiksuoja žmogaus judėjimą, reaguodami į šilumos pokyčius. Dažniausiai montuojami kambariuose, koridoriuose, garažuose.
- Durų / langų atidarymo davikliai (magnetiniai kontaktai) – suveikia, kai atidaromos durys arba langas. Paprasti, bet labai veiksmingi pradinei įsibrovimo detekcijai.
- Stiklo dūžio davikliai – reaguoja į stiklo dūžio garsą ar vibraciją. Naudojami vietose, kur gali būti išmuštas langas.
- Sirenos (vidinė ir išorinė) – įspėja apie pavojų garsiniu signalu. Išorinė sirena taip pat dažnai turi šviesos signalą (blykstę).
- Valdymo klaviatūra / pultelis / RFID kortelės / mobilioji programėlė – skirti sistemai įjungti, išjungti ir valdyti. Šiuolaikinės sistemos dažnai leidžia viską atlikti per telefoną.
- UPS maitinimo šaltinis (baterija / akumuliatorius) – užtikrina sistemos veikimą nutrūkus elektros tiekimui.
- Komunikacijos modulis (GSM / Wi-Fi / Ethernet / LTE) – leidžia sistemai siųsti pranešimus į telefoną ar saugos tarnybos pultą. GSM modulis naudoja SIM kortelę.
Signalizacijos sistemos gali būti laidinės ir belaidės.
Laidinės signalizacijos reikalauja laidų išvedžiojimo per visą pastatą. Jos itin patikimos, tinkamos tiek mažiems, tiek didesniems objektams, bet jų montavimas yra sudėtingesnis. Šio tipo signalizacijos sistemos jutikliai dažniausiai būna pigesni, nei belaidės signalizacijos sistemos.
Belaidės signalizacijos veikia radijo bangomis, todėl jų montavimas dažniausiai greitesnis, nereikia kloti laidų. Šios sistemos komponentus lengviau perkelti į kitą vietą. Tačiau jų trūkumas – ribotas atstumas tarp įrenginių, gali būti paveikta radijo trikdžių.
Renkantis signalizaciją svarbiausia įsivertinti savo poreikius: ar tai naujas ar jau įrengtas objektas, kokio dydžio teritoriją reikia saugoti, ar reikalingas išmanusis valdymas iš mobilaus telefono, ar norima apsaugos tarnybos paslaugų.
Priešgaisrinės signalizacijos sistemos
Išvengti gaisro ar bent jau sumažinti jo sukeltus nuostolius padeda priešgaisrinės sistemos – kitaip vadinamos priešgaisrinėmis signalizacijomis. Tačiau svarbu ne tik jas įsirengti, bet ir pasirinkti patikimą įrangą bei kvalifikuotus specialistus. Atsakome į dažniausiai iškylančius klausimus ir kviečiame kreiptis dėl priešgaisrinės sistemos įrengimo.
Kai patalpoje padidėja dūmų kiekis arba pakyla temperatūra, sistema reaguoja ir perduoda signalą. Priklausomai nuo įrengtos sistemos galimybių, ji aktyvuos garsinę signalizaciją, išsiųs SMS žinutę, praneš saugos tarnyboms.
Priešgaisrinę sistemą sudaro keli pagrindiniai komponentai: valdymo centralė, dūminiai arba šiluminiai davikliai, gaisro pavojaus mygtukai, vidaus ir lauko sirenos.
Kaip ir anksčiau aprašytos apsaugos signalizacijos, gaisrinės sistemos gali būti laidinės ir belaidės. Laidinės yra patikimesnės. Jos sujungtos su centrale, iš kurios gauna maitinimą. Belaidės sistemos veikia tik nuo į juos įmontuotų maitinimo šaltinių (baterijų / akumuliatorių), kurių veikimo laiko suplanuoti neįmanoma.
Belaides sistemas dar vadiname autonominėmis. Jos nejungiamos į centralę ir neįjungia atskiros garsinės sirenos. Autonominės sistemos dūmų detektoriai reaguoja į dūmus ir įjungia pačiame detektoriuje integruotą garsinio signalą. Tokius detektorius labai dažnai montuoja butuose, mažuose gyvenamuose namuose, nes nereikia vedžioti laidų jų veikimui užtikrinti, taip pat nesunku pastebėti, kad išsikrovė maitinimo šaltinis.
Išskiriamos dar dviejų tipų sistemos – konvencinė ir adresinė.
Konvencinėje sistemoje visas pastatas suskirstomas į numatytas “zonas”. Tose zonose įrengiami dūmų detektoriai arba temperatūriniai jutikliai. Jeigu, tarkime didesniame pastate “Zonoje Nr. 2” yra įrengti 3 dūmų detektoriai (tarp detektorių turi būti ne didesnis, kaip 8 metrai atstumas) ir vienas iš jų suveiks, centralėje nematysime tiksliai kuris konkretus detektorius suveikė. Bus matoma, kad pavojus kilo “Zonoje Nr. 2”.
Adresinėje priešgaisrinėje sistemoje kiekvienam detektoriui yra priskiriamas specialus identifikacinis kodas. Todėl, suveikus kuriam nors iš detektorių, galima tiksliai nustatyti kuris suveikė, nes jo kodas bus matomas centralėje.
Detektoriai gali būti dūminiai arba šiluminiai. Dūminiai greičiau reaguoja į dūmus, tačiau gali klaidingai suveikti, jei aplinkoje daug dulkių ar garų. Tokiose vietose, kaip virtuvės, katilinės ar dirbtuvės, labiau tinka šiluminiai davikliai. Šiluminiai davikliai reaguoja į staigų temperatūros pasikeitimą ir nereaguoja į dūmus.
Didelėse gamybinėse patalpose, sandėliuose, pastatuose su labai aukštomis lubomis naudojami linijiniai dūmų jutikliai. Jie veikia naudodami infraraudonuosius spindulius. Vienoje patalpos pusėje montuojamas siųstuvas, kitoje pusėje reflektorius. Jeigu siųstuvo siunčiamas spindulys užtamsinamas dūmais, detektorius siunčia signalą į gaisrinę signalizacijos centralę.
Priešgaisrinė konvencinė ar adresinė sistema dažniausiai privaloma visuomeninės ir pramoninės paskirties objektuose pagal jų paskirtį. Konvencinės arba adresinės sistemos parenkamos pagal techninius reikalavimus.
Gyvenamuosiuose būstuose tokios sistemos labai rekomenduojamos, o jeigu nusprendžiama jų neįsirenginėti, autonominiai dūmų detektoriai – privalomi.
Vaizdo stebėjimo kameros
Tinkamai parinktos ir įdiegtos vaizdo stebėjimo kameros ne tik apsaugo turtą, bet ir suteikia ramybę, leisdamos nuolat matyti svarbias zonas. Nekalbėsime apie senesnės kartos analogines kameras, o apžvelgsime šiuolaikines IP kameras. Vaizdo stebėjimo kameros pagal konstrukciją ir funkcijas skirstomos į kelis pagrindinius tipus:
- Bullet Camera (kapsulinė / pailgos formos kamera)
Šios kameros turi ilgą cilindrinę formą. Jos yra aiškiai matomos, dažnai atsparios aplinkos poveikiui, todėl puikiai tinka montavimui lauke. Dažnai turi siaurą arba vidutinį matymo kampą, todėl tikslingai orientuojamos į tam tikras vietas, pavyzdžiui, į įėjimus ar takus. - Dome Camera (kupolinė kamera)
Dome kameros pavadintos dėl jų kupolo formos korpuso. Jos yra mažiau pastebimos ir gerai dera prie pastatų interjero, todėl dažnai naudojamos viduje. Dome kameros gali būti fiksuotos arba PTZ tipo (leidžiančios nuotoliniu būdu pasukti, pakelti ar priartinti vaizdą). Jų matymo kampas gali būti nuo vidutinio iki plataus. - PTZ Camera (pasukama, pakeliama ir priartinanti kamera)
PTZ kameros išsiskiria galimybe nuotoliniu būdu keisti stebėjimo kampą. Dauguma PTZ kamerų gali būti pasukamos beveik 360° horizontaliai, pakeliamos vertikaliai ir turi galimybę priartinti vaizdą. Tai ypač patogu stebint dideles erdves, pavyzdžiui, aikšteles, parkavimo zonas ar prekybos centrus. PTZ kameros dažnai naudojamos profesionaliose sistemose, kur reikia aktyvios ir dinamiškos stebėsenos. - 360° Camera (360 laipsnių kamera)
Tokios kameros, dar vadinamos „fisheye“ arba žuvies akies kameromis, fiksuoja visą aplinką – 360° kampu, pateikdamos panoraminį vaizdą. Naudojant papildomą programinę įrangą panoraminį vaizdą galima suskaidyti į atskiras, aiškiau matomas dalis. Jos puikiai tinka vidinėms erdvėms, kur reikia užtikrinti pilną apžvalgą be aklųjų zonų. Dažnai tai kupolinės kameros su specialiu objektyvu. - Thermal Infrared Camera (Termo-infraraudonųjų spindulių kamera)
Šios kameros fiksuoja šilumos objektus, o ne tradicinį vaizdą. Jos naudingos tamsoje, esant blogam matomumui arba dūmuose, ir dažnai naudojamos specializuotose saugumo ar pramonės srityse. - C-Mount Camera (Su keičiama optika)
Kameros, kurių objektyvus galima pakeisti, pritaikyti skirtingiems atstumams ir fokusavimui. Dažnai naudojamos ten, kur reikalingas didelis vaizdo detalumas ar specifiniai matymo kampai.
Vaizdo stebėjimo kamerų matymo kampas yra viena svarbiausių savybių, į kurią būtina atkreipti dėmesį renkantis kamerą. Jis lemia, kokią erdvės dalį kamera gali užfiksuoti.
- Siauras kampas (narrow angle) – nuo 10° iki 40°. Tinka stebėti atokias ar siauras zonas, pavyzdžiui, durų angas ar koridorius.
- Vidutinis kampas (medium angle) – apie 40°–90°. Universalesnis, tinkamas vidutinio dydžio patalpoms ir lauko zonoms.
- Platus kampas (wide angle) – apie 90°–120°. Puikiai tinka stebėti didesnes patalpas ar kiemus.
- Ypač platus kampas – apie 180°–360°. Naudojamas, kai norima aprėpti visas puses iš vienos kameros.
Vaizdo stebėjimo kamerų techninėse charakteristikose būna parašytas parametras “Focal length” (fokuso nuotolis). Nuo jo ir priklauso kameros matymo kampas. Trumpas fokuso nuotolis reiškia platų matymo kampą.
- Trumpas fokuso nuotolis (pvz., 2.8 mm, 4 mm) reiškia platų matymo kampą. Kamera apima didesnį plotą, bet vaizdas atrodo tarsi tolimas, mažiau priartintas. Tai tinka, kai reikia stebėti plačias erdves, pavyzdžiui, kiemą ar kambario vidų.
- Ilgas fokuso nuotolis (pvz., 12 mm, 16 mm ar daugiau) reiškia siaurą matymo kampą, bet didesnį vaizdo priartinimą. Tokios kameros tinka stebėti konkrečias vietas, pavyzdžiui, duris ar takus, iš didesnio atstumo.
Pagrindiniai fokuso nuotolio dydžiai kamerose ir jų matymo kampai (apytiksliai):
2.8 mm – apie 90°-110°
4 mm – apie 70°-90°
6 mm – apie 40°-60°
8 mm – apie 30°-45°
12 mm – apie 10°-25°
Raiška yra antras svarbus aspektas. Aukštesnė raiška užtikrina aiškesnį ir detalesnį vaizdą, kuris būtinas identifikacijai. Šiuolaikinės kameros dažnai būna nuo HD (720p), Full HD (1080p) iki 4K raiškos. Namams dažnai pakanka 1080p, o verslui ir profesionaliam stebėjimui rekomenduojama aukštesnė raiška.
Kameros gali būti jungiamos per laidus ir belaidės.
Laidinės kameros yra patikimos, nes naudoja tiesioginį laidą duomenų ir maitinimo perdavimui. Jos mažiau priklauso nuo tinklo stabilumo, nereikia keisti baterijų, o vaizdo kokybė būna stabili. Tačiau jų įrengimas reikalauja daugiau darbo ir kabelių vedžiojimo. Laidinių kamerų vaizdo įrašymui naudojami vaizdo įrašymo įrenginiai, sutrumpintai vadinami NVR (Network Video Recorder).
Dažniausiai 4 ar 8 kanalų NVR yra standartas mažoms ir vidutinėms sistemoms. Tai reiškia, kad galima prijungti 4 arba 8 kameras. Didelėse sistemose būna ir daugiau kanalų.
Priklausomai nuo modelio, NVR palaiko PoE (Power over Ethernet) – tai reiškia, kad kamera gauna maitinimą ir duomenis per tą patį tinklo kabelį, todėl nereikia papildomo maitinimo laido, kas palengvina įrengimą.
Belaidės kameros jungiasi per Wi-Fi arba kitą bevielį ryšį. Jų įrengimas paprastesnis, tačiau reikia atsižvelgti į baterijos veikimo laiką. Belaidėms kameroms dažnai reikalingos papildomos atminties kortelės įrašymui (SD kortelės), nes jos gali turėti ribotą galimybę tiesiogiai transliuoti vaizdą į įrašymo įrenginį.
Belaidės kameros dažnai yra brangesnės dėl bevielio ryšio modulio ir papildomų funkcijų, tokių kaip integruotos baterijos ar debesijos palaikymas, o papildomos atminties kortelės gali dar padidinti išlaidas.
